Yra tik viena vieta Žemėje, kur galite maudytis vandenyje, kuris yra mėlynas kaip dangus, vaikščioti tarp senovės civilizacijos griuvėsių ir valgyti skaniausius makaronus pasaulyje – visa tai per vieną dieną. Italija savo pažadu „la dolce vita“ arba „saldus gyvenimas“ vilioja žmones iš visų pasaulio vietų.
Toliau pateiksime 10 žymiausių filmų, kurie nufilmuoti įvairiuose Italijos miestuose ir miesteliuose.
Krikštatėvis (The Godfather, 1972)
Šis klasikinis nusikaltimų dramų filmas, kurį režisavo Francis Fordas Coppola, vyksta Sicilijoje ir demonstruoja Italijos įspūdingus peizažus. Jis yra vienas iš žymiausių visų laikų filmų.
Scenarijus
Veiksmas vyksta 1945 metais Niujorke. Tarp dviejų mafijų klanų vyksta žiauri, žūtbūtinė, kruvina kova. Dono Korleonės mafija – tai pirmiausiai šeima, susijusi giminystės ryšiais, draugyste ir net meile. O klano galva yra visų krikštatėvis tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Kruvinų kovų scenos ir idiliški šeimos švenčių vaizdai – vestuvės, krikštynos. Don Korleonės sūnus Maikas iš švelnaus, intelektualaus jaunuolio virsta šaltakrauju diktatoriumi, kuriam svetimi tėvo mieli gestai.
Atostogos Romoje (Roman Holiday, 1953)
Ši romantiška komedija, kurioje vaidina Audrey Hepburn ir Gregory Peck, vyksta amžinojo miesto Romos gatvėse ir leidžia mėgautis šios miesto žinomiausiomis vietomis.
Scenarijus
Jauna žavi princesė vakare, pavargusi nuo uolaus pareigų vykdymo, pabėga nuo apsaugos ir patraukia į miestą pasižvalgyt. Užmigusią gatvėje, ją parsiveža į namus žavus žurnalistas. Ryte jis sužino, kas ji tokia, ir nusprendžia pasinaudot šansu padaryt ekskliuzyvinį reportažą, su pikantiškom smulkmenom ir paparaciškom nuotraukom. Naivi princesė nenutuokia, kad jos princas ją tamposi po visą Romą ne šiaip sau, ji nepastebi, kad princo draugas ją slapta visur fotografuoja. Reportažas gaunasi super.
Saldus gyvenimas (La Dolce Vita, 1960)
Režisavo Federico Fellini, šis filmas sugaužia Romos aukštuomenės dekadenciją ir išsiskiria prabangiomis scenomis.
Scenarijus
Žavus žurnalistas Marčelo (akt. Marcello Mastroianni) dienas ir naktis leidžia aukštuomenės vakarėlių sūkury. Jis ieško laimės ir gyvenimo prasmės, tačiau kiekviena naktis atneša naują nuotykį, o kiekvienas rytas – naują nusivylimą. „Saldus gyvenimas“ buvo nominuotas net keturiems „Oskarams“ ir pelnė Kanų festivalio Auksine palmės šakelę.
„Paradiso“ kino teatras (Cinema Paradiso, 1988)
„Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ buvo antras filmas trisdešimt dvejų režisieriaus Giuseppe Tornatore karjeroje. Vyras ne tik režisavo filmą, tačiau ir pats sukūrė scenarijų, kuris, nepaisant laikmečių skirtumų (filmo veiksmas vyksta 1940 metais, o režisierius gimė 1956 metais), daugelyje vietų yra autobiografinis paties režisieriaus pasakojimas. 1990 – aisiais filmas pelnė Oskarą kaip geriausias užsienio filmas, susišlavė aibę kitų apdovanojimų visame pasaulyje bei pelnė tarptautinį pripažinimą ir neblėstančią žiūrovų meilę.
Gyvenimas yra gražus (Life is Beautiful, 1997)
Šis širdį judinanti drama-komedija, kurį režisavo Roberto Benigni, vyksta antrojo pasaulinio karo Italijoje.
Pagrindinį vaidmenį sukūrė italų komikas Roberto Benigni ir buvo pripažintas geriausiu metų aktoriumi JAV kino meno akademijos. Ši juosta taip pat gavo “Oskarus” už geriausią draminio žanro muziką ir geriausią užsienio filmą.
Scenarijus
“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę: jis pasako sūnui, kuriam patinka žaisti žaisliniais tankais, kad viskas, kas yra aplinkui – barakai, sargybiniai, kaliniai ir priverstinis darbas yra toks žaidimas, kurio laimėtojas gaus tikrą tanką. Tokiu būdu tėvas apsaugo sūnų nuo žiaurios ir karčios realybės. Filmo autorius perša mintį, kad net tokioje vietoje kaip Osvencimas žmogaus siela gali triumfuoti. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai vienas geriausių šių laikų filmų. Naujas požiūris į holokausto temą pelnė iki tol mažiau žinomam Roberto Benigni tarptautinį pripažinimą. Filmas taip pat apdovanotas aštuoniais itališkais Oskarais, Kanų kino festivalio “Auksine palmės šakele”, Europos kino meno akademijos “Felixo” prizu.
Talentingasis misteris Riplis (The Talented Mr. Ripley, 1999)
Pagal detektyvų meistrės Patricios Highsmith romaną sukurtas filmas nukelia į septintąjį dešimtmetį Italijoje.
Scenarijus
Amerikiečių milijonieriaus sūnus švaisto laiką ir pinigus Europoje. Tėvas pasamdo Riplį, kad šis sugrąžintų sūnų į šeimą ir verslą. Riplis apsimeta tokiu pat “auksiniu berniuku” kaip ir milijonieriaus sūnus. Jie susidraugauja. Pamažu aiškėja Riplio planas: jis pats sumanė tapti tuo, kas yra jo būsimoji auka, paveržti ne tik jos turtus, mylimąją, bet ir tapatybę.
Valgyk, melskis, mylėk (Eat Pray Love, 2010)
Julia Roberts keliauja savęs paieškose aplankydama Italiją, Indiją ir Indoneziją šiame filme, kurį įkvėpė Elizabeth Gilbert prisiminimai.
Turistas (The Tourist, 2010)
Scenarijus
Amerikietis turistas atvyksta į Italiją nuraminti sudaužytos širdies. Jo horizonte pasirodo nuostabi moteris, kuri vėl suvirpina atrodo taip neseniai kraujavusią širdį. Tačiau po nepažįstamosios žavesiu slypi ne tokie jau nekalti motyvai ir turistas netrukus patenka į keistų ir pavojingų įvykių sūkurį.
Malèna (2000)
Filmo veiksmas nukelia į 1941 m. Sicilijos miestelį Castelcutą. Pasaulis skendi kare, o tykioje provincijoje likę vyrai, moterys ir vaikai nuobodžiai leidžia dienas, laukdami žinių iš karo. Rūpintis sunkiai sergančiu tėvu, į Castelcutą atvyksta graži moteris, vardu Malena. Jai pakanka pasirodyti gatvėje, ir visi kaip vienas miestelio vyrai nebegali atplėšti nuo jos akių, o moterys paleidžia liežuvius ir skleidžia paskalas. Jauna moteris, kurios siekia kiekvienas vyras ir nekenčia kiekviena moteris. Malena žino, jog yra garži ir tuo naudojasi, lengvai erzindama ne tik vyrus, bet ir paauglius. 12-metis Renato, vos pamatęs gatve einančią, lengva suknele vilkinčią Maleną, pirmąkart gyvenime patiria nenusakomus jausmus. Jis pradeda sekti savo svajonių merginą, norėdamas išsiaiškinti, kokia iš tikro yra Malena. Ką tik gavęs dovanų naują dviratį, Renato nori būti laikomas suaugusiu. Pamatęs Maleną, nebesugeba suvaldyti savo šėlstančių hormonų, nors dorai ir nesuvokia, kas vyksta. Renato įsimyli miestelio gražuolę, suaugusią moterį. Nepaisant 15 metų amžiaus skirtumo, paauglys tiki, kad kada nors “prisivys” Maleną ir galės tapti jos vyru. Tačiau tai neįmanoma jau vien dėl to, kad ji ištekėjusi. Kai Malenai pranešama, kad jos vyras žuvo Afrikos fronte, moterys slapčia džiūgauja, kad grožis pagaliau nubaustas, o vyrams nušvinta viltis siekti ilgai trokštamos ir pagaliau laisvos moters. Tuo tarpu Renato kenčia emociškai ir fiziškai kartu su Malena, kurią skaudina netylančios apkalbos, dar labiau paaštrėjusios žuvus mylimam žmogui. Neapykanta užgriūva ir Malenos tėvą, kuris netrukus netenka darbo. O bent vienam vyrui, parodžiusiam nors menkiausią dėmesį Malenai, tenka atlaikyti temperamentingų susivienijusių moteriškių puolimą. Kas laukia Malenos ir kaip klostysis Renato gyvenimas, pamatysite pažiūrėję puikų filmą.
Didis grožis (The Great Beauty, 2013)
Kinematografinį pasigerėjimą ir norą, kad jis niekuomet nesibaigtų sukeliantis filmas „Didis grožis“, šiemet rodytas konkursinėje Kanų festivalio programoje primena Federico Fellini „Saldų gyvenimą“ (it. „La Dolce Vita“, 1960), o įtakingiausi pasaulio kino kritikai nevengia jo pavadinti įsimintiniausiu festivalio filmu. Džepas Gambardella (akt. Toni Servillo) – apatiškas ir nusivylęs 65-erių rašytojas ir žurnalistas, kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorius, mechaniškai priimantis jam skirtus komplimentus. Jis – pražilęs turtuolis – intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas, gebantis džentelmeniškai asistuoti moteriai ir pagirtinai išreikšti užuojautą laidotuvėse. Ciniška? Galbūt. Tačiau širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir tuštybe. Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose ir šiuolaikinio meno performansuose Džepas pasirenka įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje vyras bando suvokti kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą. Svaiginančiame, Amžinojo miesto grožį šlovinančiame filme netrūksta Feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, persipinančių su intelektualiomis diskusijomis.
Šie filmai siūlo įvairius žanrus ir istorijas, atspindinčius įvairias Italijos sritis ir gyvenimo situacijas. Tai puikus būdas įsigilinti į šios šalies kultūrą ir grožį.