Toliau pateiksime 10 žymiausių filmų, kurie nufilmuoti įvairiuose Ispanijos miestuose ir miesteliuose.
Viki Kristina Barselona (Vicky Cristina Barcelona, 2008)
Neabejotinai smagiausias ir erotiškiausias kino veterano iš Niujorko Woody Alleno filmas, kuris pakėlė nuotaiką absoliučiai visiems 61-ojo Kanų festivalio dalyviams. Nuostabaus grožio Barselonoje kultinis režisierius sukūrė teisingą ir lengvą komediją, kurią sušildo romantiška aplinka, meilės daugiakampiai, atsipalaidavusios merginos, viliojimo lovon meną įvaldęs dailininkas, karšti bučiniai, linksmi nesusipratimai ir ironiškas moralas. Seksualioji gundytoja Scarlett Johansson, pragmatiškoji britė Rebecca Hall, elegantiškasis ispanas Javieras Bardemas ir nevaržomą chaosą provokuojanti Penelope Cruz dovanoja nepamirštamą ir iš tiesų juokingą aistringiausių jausmų fiestą, kurioje intrigą palaiko meistriškai parašyti taiklūs Woody Alleno dialogai. Jis padovanojo tikrą meilės giesmę Katalonijos sostinei Barselonai ir kino juostoje šį miestą pristatė tokiais meniškais vaizdais, kad iš karto po seanso gimsta neišvengiamas noras ten apsilankyti. Aukščiausios klasės vaidmenimis tiesiog neįmanoma nesižavėti, o patyrusio scenaristo tekstai kaip visuomet spinduliuoja įžvalga, gyvenimo ironija ir dviejų skirtingų kultūrų išmanymu. Režisierius leidžia improvizuoti 14 metų kartu nedirbusiam geidžiamiausių ispanų duetui, o Javieras Bardemas ir Penelopė Cruz atsilygina pasakišku išradingumu.
Pano labirintas (Pan’s Labyrinth, 2006)
ežisierius specialiai atsisakė “fantasy” žanrui būdingų taisyklių ir tiksliai apibrėžė įvykių laikotarpį. Jis sąmoningai pasirinko 1944-uosius, nes norėjo atkreipti žiūrovų dėmesį į vieną svarbiausių XX amžiaus problemų – fašizmą. Besibaigiant II-ajam pasauliniam karui Šiaurės Ispanijos gyventojai drąsiai stojo į pilietinį karą su paskutiniais fašistinio rėžimo palikuoniais. Brutualusis kapitonas Vidalis net nemano pasiduoti ir iškelti baltos vėliavos. Norėdamas kuo greičiau numalšinti maištą, nenumaldomas fašistas mobilizuoja ginkluotą smogikų būrį prie miško, kuriame slapstosi pagrindinė sukilėlių grupuotė. Kartu su juo į kaimo gyvenvietę atvyksta 11-metė mergaitė, kurios mama neseniai ištekėjo už Vidalio ir netrukus ruošiasi gimdyti. Mažoji Ofelija jaučiasi neapsakomai vieniša ir nekenčia žiauraus įtėvio, kuris rūpinasi vien tik negimusiu kūdikiu ir labai trokšta sūnaus. Vieną naktį mergaitę pažadina į fėją panašus keistas vabzdys ir nuveda ją link miške esančio labirinto iš krūmų ir medžių. Būtent ten Ofelija sutinka gigantišką sutvėrimą vardu Panas, kuris netikėtai prabyla sodriu žmogišku balsu. Siaubūnas išdidžiai praneša mergaitei, kad ji yra prieš daugelį metų mirusios princesės reinkarnacija, bet tą reikia įrodyti atlikus tris labai pavojingas užduotis. Ofelija ryžtingai priima pasiūlymą ir įžengia į surealų magijos kupiną pasaulį, kuriame laukia daug neįtikėtinų nuotykių, siaubingų išbandymų ir susitikimų su mitiniais monstrais.
Pasikalbėk su ja (Hable Con Ella / Talk to her, 2002)
Du tarpusavyje nepažįstamus vyrus, Beninjo ir Marko, likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių jie buvo atsitiktinai susitikę teatro spektaklyje, bet šį kartą vyrus suvienija nelinksma tragedija. Būtent “El Bosque” klinikoje yra gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių patekusios į komos būseną. Beninjo dirba ligoninėje sanitaru ir prižiūri baleto šokėją Aliciją, kurią gatvėje partrenkė automobilis, o rašytojas Marko atvyksta budėti prie toreodorės Lydijos, kuri buvo sunkiai sužeista per kovą su buliumi koridoje. Abu vyrai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis, nors nesulaukia iš jų jokio atsakymo. Beninjo yra labai laimingas, kad pagaliau surado vienintelę širdies damą Aliciją, kuri taip pat aistringai jį myli. Savo ruožtu, Marco dažnai depresuoja ir liūdi, nes neturi galimybės išsiaiškinti, ką iš tikrųjų jo atžvilgiu jaučia Lydija. Režisierius Pedro Almodovar ne kartą yra sakęs, kad moterys jį įkvepia kurti komedijas, o vyrai – tragedijas. Naujausias ispanų kino profesoriaus filmas greičiausiai sujaudins, o galbūt net pravirkdys vyrišką auditoriją. Tai jaudinanti drama apie gyvenimą, komos būseną, meilę, vienišumą ir žmonių santykius. Filmas buvo rodomas Paryžiaus kino festivalio atidarymo ceremonijoje, o taip pat yra įtrauktas į Maskvos, Sankt Peterburgo ir Karlovy Varų tarptautinių kino festivalių nekonkursines programas.
Jūros gelmėse (The Sea Inside / Mar adentro, 2004)
Filme atskleidžiama ispanų žvejo ir laivo mechaniko Ramono Sampedro gyvenimo istorija. 1969-siais jis patyrė sunkią stuburo traumą ir buvo paralyžuotas nuo kaklo iki kojų. Prie lovos prikaustytas vyras net 29 metus mėgino įteisinti eutanaziją, o 1988-siais meistriškai suplanavo savo savižudybę ir išgėrė lemtingą gurkšnį vandens su cianidu. „Jūros gelmėse“ remiasi autentiška istorija: toks jūreivis Ramonas Sampedro tikrai egzistavo, jį tikrai ištiko nelaimė, 28-iems metams ir 4-iems mėnesiams prikausčiusi prie patalo, jis iš tiesų kovojo, kad jam oficialiai būtų leidžiama mirti ir draugų padedamas išėjo, to leidimo taip ir nesulaukęs. Kūrinio pavadinimas yra susijęs su viena iš Ramono Sampedro parašytų poemų, o jūra visuomet sklandė jo mintyse. Būtent jūra davė šiam vyrui darbo ir vėliau įstūmė jį į nepavydėtiną situaciją.
Biutiful (2010)
Oskaro laureatas Javieras Bardemas šiame filme vaidina Uksbalį – vyrą, veikiantį prieš įstatymą ir besistengiantį išlaikyti savo vaikus pavojingose Barselonos gatvėse. Žinia apie mirtiną ligą jį pastato akistaton su praeitimi ir dabartimi. Uksbaliui prieš akis praplaukia visas gyvenimas, tačiau jis dar turi truputį laiko padaryti pasaulį gražesnį…
Nematomas svečias
(Contratiempo / The Invisible Guest, 2016)
Sėkmingas verslininkas apkaltinamas žmogžudyste, o patyrusiai advokatei, besispecializuojančiai liudytojų paruošime, liko mažiau nei trys valandos paruošti nepalaužiamą gynybą prieš pateiktus kaltinimus.
Šiuolaikiniai žvėrys (Relatos salvajes / Wild Tales, 2014)
Kodėl iš kantrybės išveda būtent smulkmenos? Ko gero, todėl, kad nemalonumai dažniausiai seka vienas po kito. Pavyzdžiui, nepelnytai išrašyta bauda, nuvarytas automobilis, spūstys kelyje, sugadinta šventė… Net jeigu ne visose šiose situacijose jūs esate atsidūrę patys, visos jos atrodo iki skausmo pažįstamos, tiesa? Arba trumpam įsivaizduokite, išrėžėte į akis viską, ką galvojote apie jus suerzinusį vairuotoją, bet jam ši diena irgi buvo nekokia. Kuo tai gali baigtis? Manote, jog įsivaizduojate? Manykite iš naujo.„Šiuolaikiniai žvėrys“ – puiki juodoji komedija, po humoro sluoksniu talpinanti filosofinio lygmens klausimus. Spalvingų ir gerai įsimenančių personažų pilnos šešios skirtingos istorijos, papasakotos šiame filme, atskleidžia, kad žmonių, vedamų keršto, fantazijai ribų nėra. „Šiuolaikiniai žvėrys“ priverčia garsiai juoktis ir tuo pačiu šiek tiek išsigąsti šio juoko, kadangi tai filmas savo taikiniu pasirinkęs visuomenę – t. y. adresuotas kiekvienam iš mūsų.
Virpantys kūnai (Live Flesh, 1997)
Viktoras patyrė savo pirmą suartėjimą su moterimi būdamas dvidešimties. Tai buvo trumpa akimirka tualete su gražuole Elena. Tačiau, kai jis vėl nori pasimatyti su mergina, ši laukia narkotikų prekeivio. Nervų įtampa, revolveris ir netikėtas dviejų policininkų įsiveržimas sukuria sudėtingą situaciją, kuri pakeis visų šios dramos dalyvių likimus…
Oda, kurioje gyvenu (The Skin I Live In, 2011)
Intriguojanti drama sukurta remiantis drąsiu garsaus prancūzų rašytojo ir scenaristo Thierry Jonquet romanu „Tarantulas“, atvirai ir be pagražinimų atskleidžiančiame visą šiuolaikinės visuomenės žiaurumą, persmelktą nepakantumo ir keršto. „Oda, kurioje gyvenu“ debiutavo šių metų Kanų kino festivalyje, kur buvo nominuota prestižiškiausiam Kanų prizui – Auksinei palmės šakelei ir nustebino net visko mačiusius kino veteranus. P. Almodovaras tikina, jog tai buvusi pati sudėtingiausia istorija, kurios ekranizacijos jis ėmėsi, o pagrindinį vaidmenį filme įtaigiai įkūnijančio ispanų aktoriaus Antonio Banderaso personažas – itin tamsus ir žiaurus. Garsaus plastinės chirurgijos specialisto Robertas Ledgardas (akt. Antonio Banderasas) namų sienos slepia daugybę tamsių paslapčių. Jo pilies rūsyje įrengta operacinė, o namuose įkalinta pagalbininkė ir partnerė Vera (akt. Elena Anaya), kuriai į viešumą leidžiama išeiti tik per prabangius vakarėlius ir paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį, kai Robertas su Vera vyksta lankyti psichiatrijos ligoninėje gydomos jaunos merginos. Vera ne vienintelė Roberto namų įkaitė, rūsyje įkalintas tūno ir grandinėmis sukaustytas vaikinas, kurį žiauriai kankina paslaptingas vyras, vadinamas Tarantulo vardu. Kas sieja visus šiuos žmones ir kokios dar paslaptys glūdi už storų Roberto pilies sienų?