Moterys ties nervų krizės riba (Women on the Verge of a Nervous Breakdown) – 1988

Šis filmas kitoks, nei šviežesnės šio garsaus režisieriaus juostos. Visų pirma šis labai skiriasi savo scenarijumi, nors stilius labai atpažįstamas ir dvelkia sintetiniais-kičiniais personažais, tačiau čia kur kas viskas paprasčiau. Šiame filme, ne taip kaip kitur, apsieita be gėjų, lesbiečių, transvestitų ir transeksualų – visas dėmesys skirtas moterims ir jų išsunktoms emocijoms, kurios priveda prie visiško nervinio išsekimo – alpulys, neapgalvoti drastiški sprendimai, isterija, meilė, neapykanta viskas tiesiog verte verda personažuose, kaip ir daugelyje genijaus filmų. .. Šįkart filmas apsiribojo mažesnėmis erdvėmis – didžioji dalis veiksmo vyksta spalvingame moters bute. Daug anekdotinių situacijų, pvz. miego piliulių sukratymas į pomidorų sultis, kurių prisigeria visi personažai ir taip išsisprendžia jų bėdos. Ypatingai smagios detalės – telefonai, juostelės autoatsakiklio klausymas, supleškėjęs čiužinys, kiemelis su vištomis ir triušiais… viskas labai gražu, netgi sakyčiau, sudėta daug plastiko, o buto sienos, kaip visada, ryškios ir spalvingos. Man patinka! Šis filmas tai tarsi lėlių žaidimas namelyje, todėl žavus, lengvas… Taip, tai vienas iš lengvesnių Almodovarų darbų su stulbinamais ispanų aktoriais. Šokas buvo išvysti tokį jaunutį, tokį traputį Antonio Banderas‘ą. Filmas apie moteris… Bet toli gražu ne tik moterims. Kai kam gali pasirodyti kiek lėkštokas, tačiau filmas vykęs, pelnęs net penkis „Gojos“ apdovanojimus, nominuotas „Oskarams“ ir, žinoma, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Žavus, lengvas perliukas, pasiskaninimui, manau, daugeliui kinomaniakų tiks ir patiks.