Gelbstint eilinį Rajaną (Saving Private Ryan) – 1998

1944-ųjų gegužės 6-oji. Sąjungininkų armijos išsilaipinimo Normandijoje diena. Diena, kai žuvo tūkstančiai. Diena, nulėmusi Antrojo pasaulinio karo baigtį. Jauni amerikiečių kareiviai, turintys užimti nedidelį molėto Normandijos pajūrio lopinėlį, kariniuose žemėlapiuose įvardintą “Omahos paplūdimiu”, net neįsivaizduoja, koks pragaras jų laukia. Kupini ryžto ir vilties, jie veržiasi į krantą, kur siaučia švininis priešo ugnies uraganas. Daugelis kareivių, deja, nesulauks legendinės dienos vakaro… Vienam iš pagrindinių filmo herojų kapitonui John’ui Miller’iu išsilaipinimas Omahos paplūdimyje – didžiausias ir žiauriausias iš patirtų mūšių. Vos spėjus atsikvėpti po beprotiško mirties siautėjimo, jo laukia nauja, neįprasta užduotis. Trys našlės Rajan sūnūs žuvo kare. Gyvas liko paskutinis – eilinis Rajanas. Aukšti armijos pareigūnai nutaria, kad karas jau baigėsi – jaunuolis privalo grįžti namo ir rūpintis skausmo palaužta motina. Kapitonas Džonas Mileris ir septyni geriausi jo kareiviai gauna įsakymą surasti priešo užnugaryje besikaunantį eilinį Rajaną ir gyvą bei sveiką pristatyti į armijos štabą, iš kur jis galėtų grįžti namo. Keliaudami per karo nusiaubtą šalį, skverbdamiesi vis giliau į priešo teritoriją, patirdami begalę pavojų, kiekvieną akimirką rizikuodami žūti, kariai pradeda abejoti įstatymo teisingumu. Kodėl jie turi šitaip rizikuoti, gelbėdami kažkokį eilinį? Kodėl vieno žmogaus gyvybė vertingesnė už aštuonių?